Kaip suprasti, kad šuo turi kirminų?

Siekiant užtikrinti, kad augintinis būtų energingas ir guvus, svarbu pasirūpinti jo sveikata. O tam yra itin svarbus šeimininkų atidumas – pastebėti augintinio fizinius ir elgesio pokyčius. Nors pirmieji požymiai dažnai gali atrodyti nedideli ir nereikšmingi, tačiau atpažinta jų visuma gali signalizuoti – laikas kreiptis pagalbos į specialistus.

Požymiai, kad šuo turi kirmėlių

• Tai, kad pas šunį parazituoja apvalieji arba plokštieji (kaspinuočiai) kirminai, išduoda šie ženklai:
• Kirminai aptinkami šuns išmatose arba prie išangės;
• Kirminai šuns išvemtame turinyje;
• Augintinis tapo pasyvesnis nei įprastai, greitai pavargsta, neturi energijos;
• Pastebimas šuns svorio kritimas, nors mitybose pokyčiai netaikomi;
• Labiau nei įprasta išsipūtęs šuns pilvas;
• Viduriavimas, dažnai – su kraujo priemaišomis;
• Sausas kailis, gausus jo šėrimasis;
• Kosulys.

Jeigu atpažįstate, kad jūsų augintiniui būdingas vienas ar keli iš išvardintų požymių, nedelsdami kreipkitės į veterinarijos gydytoją. Jis paskirs tinkamą gydymą.

Kodėl šuns organizme atsiranda kirmėlės?

Norint maksimaliai apsaugoti savo šunį nuo užsikrėtimo kirmėlėmis, svarbu suprasti, kaip jie jomis užsikrečia. Štai, keletas pagrindinių priežasčių:

• Užsikrėtimas prieš gimstant. Maži šuniukai gali kirmėlėmis užsikrėsti nuo mamos arba žįsdami jos pieną. Todėl pirmasis nukirminimas dažniausiai atliekamas tuomet, kai šuniukai sulaukia 2 savaičių amžiaus.
• Sąlytis su kirmėlėmis užsikrėtusiais gyvūnais arba jų išmatomis. Teoriškai – bet koks augintinio kontaktas su kitu šunimi gali būti rizikingas. Taip pat didesnė rizika užsikrėsti medžiokliniams šunims, kurie turi sąlytį su laukiniais gyvūnais.
• Sąlytis su užkrėstu dirvožemiu arba vandeniu. Kadangi kirmėlių kiaušinėliai yra pakankamai atsparūs, šuo gali juos praryti žaisdamas lauke – kasdamas žemę ar gerdamas vandenį iš lauko vandens telkinių. Taip pat, pasivaikščiojimų lauke metu, kirmėlių kiaušinėliai nuo žolės ar augalų gali būti pernešti ant kailio, o tada – šunims valant savo kailį – nesunkiai patekti į jų organizmą.
• Kirmėlėmis užkrėstas maistas. Tai dažnai pasitaikanti priežastis tuose namuose, kuriuose augintiniai šeriami žalia mėsa ar žuvimi. Termiškai neapdorotas maistas didina riziką šunims užsikrėsti parazitais.

Kodėl tai pavojinga?

Kirmėlės šuns organizme parazituoja – naudoja naudingas medžiagas savo išlikimui ir tuo pat metu jį stipriai alina. Nors šuo suvalgo įprastą kiekį ėdalo, tačiau negauna visų reikalingų medžiagų. Todėl pakankamai greitai galima pastebėti, kad jis ima silpti, turėti mažiau energijos ir žvalumo, prastėja jo fizinė būklė.

Be išoriškai pastebimų ženklų, yra ir kitų rizikų, kurių plika akimi nesimato. Nesprendžiama užsikrėtimo kirmėlėmis problema gali sutrikdyti šuns augimą ir netgi plaučių ar kepenų tinkamą funkcionavimą.

Ką daryti, jei šuo turi kirmėlių?

Jeigu pastebėjote (arba įtariate), kad šuo turi kirmėlių, svarbu nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją. Jis nustatys reikalingas priemones ir dozes, atsižvelgdamas į šuns amžių, svorį, kirmėlių rūšį ir kitus veiksnius. Svarbu suprasti, kad savarankiškas eksperimentavimas, nepasitarus su specialistais, prie gero gali neprivesti – netinkamas gydymas gali būti neveiksmingas arba netgi kenksmingas.

Parinkus tinkamą gydymą dažnai poveikis jau matomas po poros dienų. Visgi tam, kad šuns organizmas visiškai atsikratytų parazitų, gali prireikti gydymo, trunkančio iki 14 dienų. Skyręs gydymą gydytojas veterinaras informuoja, po kurio laiko turėtų būti atliekami kontroliniai tyrimai. Jie leidžia nustatyti, ar buvo pasiektas norimas rezultatas.

Kirminų prevencija šunims

• Laikytis gydytojo veterinaro rekomenduojamų terminų – reguliariai atlikti dehelmintizaciją (nukirminimą);
• Pasirūpinkite, kad šunų maistas būtų visavertis ir gerai termiškai apdorotas, venkite augintiniui duoti žalios mėsos ar žuvies;
• Ribokite galimybes lakti vandenį iš lauko telkinių – balų, tvenkinių, upių, ežerų;
• Užtikrinkite, kad šuo turėtų kuo mažesnį sąlytį su laukiniais gyvūnais ar gyvūnų išmatomis;
• Rūpinkitės augintinio švara – po pasivaikščiojimo lauke nuplaukite letenas, reguliariai maudykite;
• Pastebėjus įtarimą keliančių ženklų, nedelsiant kreiptis į specialistus – greita reakcija ir savalaikė pagalba gali užkirsti kelią daugeliui problemų ateityje.

Kaip dažnai būtina profilaktiškai nukirminti šunį?

Tai – kone vienas dažniausiai šunų šeimininkų užduodamų klausimų. Nors kiekvieną konkretų atvejį geriausiai įvertinti ir į minėtą klausimą tiksliai atsakyti gali gydytojas veterinaras, tačiau yra ir bendrų, įprastai taikomų terminų.

Pirmą kartą šuniukai yra nukirmijami tada, kai sulaukia 2 savaičių amžiaus. Suaugusiems šunims paprastai nukirminimas atliekamas kas 3 mėnesius, tačiau yra išimčių. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje yra kūdikių ar mažamečių vaikų, dehelmintizacija gali būti taikoma ir kas mėnesį. Dažniau nei kas 3 mėnesius nukirminti rekomenduojama ir medžioklinius šunis, kurie turi dažną sąlytį su laukiniais gyvūnais.

Taip pat profilaktiškai nukirminimas taikomas 10-14 d. prieš kergimą – tokiu būdu stengiamasi sumažinti tikimybę parazitais užkrėsti mažylius. Tokio paties laiko termino laikomasi ir prieš augintinio skiepinimą. Šiuo atveju nukirminimu pasirūpinti svarbu todėl, kad vakcina būtų veiksminga. Kitu atveju, nepasirūpinus profilaktiniu parazitų naikinimu, šuns organizmas gali turėti silpnesnį imuninį atsaką, nei reikalinga. Tai reiškia, kad vakcina bus nepakankamai arba visai neveiksminga.